Projekto_logo_final

Italy

The photos collected in our digital exhibition showcase the life stories of young individuals who have moved to Italy from diverse corners of the world. Among these narratives are accounts of second-generation migrants, who were born in Italy and intimately convey the experiences inherited from their parents.
The stories address three main questions:
– The significance of the photo in their personal journey, highlighting the challenges they or their families encountered during their move to Italy, as well as their achievements or milestones since migrating.
– Their feelings about discussing their homeland with family members.
– Their aspirations to either return to their native country to live or visit.
We’ve preserved the authentic language and style of the stories to ensure their genuine representation.

Nuotraukoje atvaizduotas pirmas mano apsilankymas Lietuvoje, kad pamatyti savo buvusį vaikiną, kuris buvo lietuvis. Mane labai sužavėjo ramybė ir jaukumas, pajutau, kad galbūt galėčiau čia persikelti. Po 6 mėnesių gavau darbo pasiūlymą ir nusprendžiau atsikelti. Viską pradėjau nuo nulio: darbas, karjera, draugai. Iš pradžių buvo labai sunku, nes nesupratau šalies kultūros. Iš tikrųjų dėl to buvo labai liūdna. Praėjus 5 metams galiu pasakyti, kad pagaliau jaučiuosi kaip namie. Esu laisva profesiniu požiūriu, tačiau labiausiai išaugau asmeniškai. Esu atviresnė, išmokau bendrauti su kitokiais žmonėmis. Turiu savo bendruomenę žmonių, kurie seka mane socialiniuose tinkluose (turiu paskyrą, kurioje juokauju apie Lietuvą ir dalijuosi su žmonėmis savo patirtimi čia). Dabar galiu teigti, kad man čia patinka ir turiu daug galimybių. Mano tėvai niekada nebuvo išvykę iš Rumunijos ir aš nuolat juos lankau, todėl nemanau, kad tai, kaip mes kalbėjome apie šalį, pasikeitė. Lankausi Rumunijoje bent 3 kartus per metus, į Lietuvą atsikrausčiau ne dėl geresnio gyvenimo, o dėl meilės.
Išvykstant iš Ukrainos teko susidurti su daugybe iššūkių – nuo draugų ir pažįstamų žmonių praradimo iki nuolatinės baimės ir liūdesio. Tai nuotrauka iš tos dienos, kai mūsų prezidentas Volodymyras Zelenskis sakė kalbą Vilniuje. Tai buvo pirmas kartas po ilgo laikotarpio, kai pajutau bent menkiausią vilties ir laimės akimirką… Po to laikotarpio pasijutau stipresnis, galintis susidoroti su visais sunkumais, kurių neturėjau patirti. Man taip skauda širdį, labai pasiilgau savo šalies. Dar blogiau, kai nežinai, kas gali nutikti toliau, ir vienintelis dalykas, kurio noriu – kad mano šalies žmonės būtų saugūs. Taip, Ukraina visada bus mano namai.
Būtent mūsų automobilio dėka galėjome čia atvykti be jokių gedimų, jei ne jis, nebūtume galėję išvykti. Sunkiausia tai, kad kai kuriems mano šeimos nariams labai sunku, jog dabar esame svetimoje šalyje, jie pasiilgsta namų… Po migracijos susiradau draugų, kurių Ukrainoje neturėjau. Labai jaudinuosi dėl savo namų ir gimtojo miesto Chersono. Nenoriu grįžti į Ukrainą.
Tai paskutinė nuotrauka mano galerijoje daryta prieš man, mamai ir broliui išvykstant iš namų, todėl ji man turi ypatingą reikšmę. Iššūkiai iš esmės buvo susiję su pripratimu prie gyvenimo naujoje šalyje, buvo morališkai sunku jaustis saugiai, kai kitiems namuose likusiems Ukrainos piliečiams nuolat grėsė pavojus. Buvo sunku pritapti naujoje aplinkoje ir priprasti prie naujos kalbos. Kalbant apie mano pasiekimus, galiu pasakyti, kad stengiuosi būti naudingas ukrainiečiams mieste, kuriame gyvenu, dalyvauju savanorystės projektuose ir atlieku praktiką Ukrainos ambasadoje. Labai sunku kalbėtis su Ukrainoje esančiais močiute ir tėvu. Sunku suprasti, kad jiems nuolat gresia pavojus, sunku su jais kalbėtis, nes nežinome, ką daryti toliau, ir tik viltis bei tikėjimas ginkluotosiomis pajėgomis šildo mus. Žinoma, savo ateitį matau tik gimtojoje žemėje.
Nuotraukoje esu aš ir mano vienintelė mylima draugė, kurios man labai trūksta. Vasario 24 d., kai prasidėjo karas, man apie tai papasakojo draugas ir vienintelis klausimas, kuris mums kilo – ar eiti į mokyklą. Nejaučiau baimės jausmo ar ko nors panašaus, priešingai, nei mano mama. Savaitę gyvenome koridoriuje ir kartą bandėme eiti į slėptuvę, tačiau ji buvo neįrengta, todėl daugiau ten neėjome. Kovo 3 d. mama palūžo ir liepė man susikrauti daiktus. Neprisimenu, kas vyko toliau, pamenu, kad jau sėdėjome autobuse Kijevas-Lvovas. Lvove pasikeitėme pinigus ir įlipome į autobusą Lvovas-Lenkijos muitinė. Kai privažiavome, vairuotojas pasakė, kad turime išlipti ir toliau eiti pėsčiomis. Nelabai pamenu, kas vyko toliau, kai pasiekėme Ukrainos sieną. Stovėjome šaltoje naktyje apie penkias valandas, jaučiausi labai blogai, verkiau, moterys su vaikais ėmė šūkauti, kad visus praleistų. Praėjus tranzitinę zoną, kariškiai su žibintuvėliais pradėjo mus vestis, atrodė, kad esame kiemo šunys. Nuvykus į Lenkiją, jie paėmė mūsų dokumentus, davė sausainių ir sulčių, liepė laukti autobuso, kuris turėjo mus nuvežti į artimiausią miestą, į prekybos centrą, paverstą pabėgėlių centru, kuriame prie įvairių maisto stotelių buvo sustatytos lovos. Vėliau mūsų pasiimti atvažiavo mamos draugas ir nuvežė į Vilnių. Ten mus aprūpino visais mūsų poreikiais, išnuomojo mums butą, nupirko maisto, įrengė wi-fi, atvežė buitinės chemijos ir kitų daiktų, indų ir net aprūpino pinigais. Jis mums padėjo ilgą laiką, kol atsistojome ant kojų. Nors įsikūrėme ir susiradome draugų bei pažįstamų, nepaprastai noriu grįžti namo, nes mano draugas vis dar ten, o aš norėčiau grįžti namo.
Ši nuotrauka man primena, kad reikia išlikti laimingu ir džiaugsmingu. Kai bendraudavau su savo šeimos nariais, būdavo liūdna, bet dabar beveik nieko nebejaučiu. Tačiau nepamirštu, iš kur esu kilęs. Ne, nenoriu grįžti į Ukrainą visam laikui, norėčiau tik aplankyti.
Sveiki, man dabar 15 metų, o kai prasidėjo karas, man buvo 13 metų. Tuo metu buvau Charkove (Saltovkoje). Iš Charkovo išvykau praėjus dviem sekmadieniams po karo pradžios, maždaug kovo 8-9 dienomis. Labiausiai karo bijojo mano mama, prisimenu, kai ji sakė, kad turime išvažiuoti, bet negalėjome susiimti ir apsispręsti. Kai apsisprendėme, visa naktis buvo labai įtempta, Charkovas buvo apšaudomas iš visų pusių, buvo pataikyta visai netoli mano namų, visi buvome labai išsigandę. Pirmiausia nuvažiavau į Liubotyno miestą (Charkovo sritis), ten buvo didelės spūstys, važiavome labai ilgai, o netoliese girdėjosi sprogimai, nebuvo ryšio, visus apėmė panika. Su šeima ten išbuvome pusantro mėnesio, kol netoli mūsų įvyko sprogimas, buvo susprogdintas šalia geležinkelio esantis tiltas, ir tada mama pasakė, kad viskas, mes būtinai išvažiuojame. Ruošėmės, prie mūsų priėjo kaimynė ir pasakė, kad ugniagesiai perdavė informaciją, jog šiąnakt bus labai nerami naktis ir kad turėtume miegoti rūsyje. Miegojome su drabužiais, kad galėtume išbėgti, jei kas nors nutiktų, buvo nepaprastai baisu. O kai išvykome į Lvovą, traukinyje beveik nebuvo žmonių, keliavome su savo katinu, kuris taip pat buvo labai išsigandęs. Dėl atvykėlių traukinys labai dažnai sustodavo ir išjungdavo šviesą, o katinas visą kelią mums nedavė ramybės. Pakeliui ieškojome vietos, kur galėtume palikti katę ir ją radome. Į Lvovą atvykome apie 22 val. vakaro, stotyje buvo daug savanorių, kurie mums padėjo, o viena iš merginų paėmė mūsų katiną. Praleidome naktį, beveik nemiegojome, o ryte mums pranešė, kad yra galimybė vykti į Lenkiją ir mama pasakė, kad važiuosime, visi tam pritarė. Pasienyje beveik nebuvo žmonių, todėl greitai išvažiavome, bet mano dėdės neišleido, jis su savo katinu nuvažiavo pas mano senelius į Dniepro sritį. Iš pradžių buvome kažkur prie sienos su Lenkija, ten pavalgėme, apsitvarkėme ir mums pasakė, kad yra galimybė nuvažiuoti į Varšuvą, todėl išvažiavome. Atvažiavome vėlai, mus priėmė lenkė, davė kambarį ir viską, ko mums reikėjo. Mama pasakė, kad turime vykti į Baltijos šalis, mes ieškojome bilietų ir mus priėmus moteris juos mums nupirko, buvome jai labai dėkingi. Kai vykome į Vilnių, žinojau, kad ten yra mano geriausia draugė ir kad gyvensime kartu viename iš viešbučių sostinės centre, tai mane labai nuramino. Kelionė buvo ilga ir sunki, mama labai nerimavo, kaip mes čia gyvensime. Dabar Vilniuje gyvenu apie dvejus metus ir man čia labai patinka. Čia turiu geriausių draugų, lankau geriausią mokyklą ir man čia viskas patinka. Manau, kad savo ateitį matau Europoje, nes čia man labiau patinka. Mano emocijos išvykimo metu yra nenusakomos, vienu metu buvau ir liūdna, ir laiminga, nežinia dėl ateities mane labai gąsdino, kartais buvau ir liūdna, ir laiminga, išgyvenau labai mišrias emocijas. Bet nepaisant viso to, esu labai dėkinga mamai, kuri suorganizavo visas keliones, ramino mane ir seserį, nors jai tai buvo labai sunku. Mane užplūsta įvairūs jausmai ir emocijos, prisiminimai, kai su šeima kalbu apie Ukrainą. Norėčiau aplankyti Ukrainą.
Tai nuotrauka iš slėptuvės. Vasario 20 d. su šeima vaikščiojome parke, ir tuomet pirmą kartą išgirdau tėvus sakant, kad per žinias kalbama apie galimą Rusijos puolimą prieš Ukrainą. Mes juokaudavome apie tai, ir, žinoma, aš tuo netikėjau. Vasario 23 d. nieko neįtardama nuėjau miegoti. Mama mane pažadino 5 valandą ryto su žodžiais: “Veronika, pabusk, prasidėjo karas”. Buvau išsigandusi, susikausčiusi, negalėjau pusryčiauti, nes visas kūnas drebėjo. Su mama matėme didžiulę spūstį, sprogimų garsus ir eiles prie vandens. Gyvenome netoli Kijevo (Kriukivščyna) ir nė nesvarstydamos nusprendėme važiuoti pas močiutę į Bohuslavą, kur buvo ramiau nei Kijeve. Išsiruošėme į sunkią kelionę. Aš, mama ir mano katinas keliavome 6 valandas, nors įprastai kelionė trunka valandą. Pakeliui mačiau daug dūmų ir ugnies kaimuose, pro kuriuos važiavome, ir tą akimirką labai išsigandau. Kai atvykome į močiutės namus, įsirengėme rūsį ir kiekvieną vakarą ten eidavome. Sirena buvo visai šalia močiutės namų, o jos garsas man kėlė didžiulę baimę ir tuo pačiu neapykantą. Išbuvome ten dvi savaites ir nusprendėme važiuoti į Lietuvą. Siūlėme ir prašėme vykti kartu senelius, tetas, pusbrolius, pusseseres ir kaimynus, bet niekas nenorėjo važiuoti su mumis. Susiruošėme per 2 savaites, man atrodė, kad tai truko amžinybę: tos sirenos, lėktuvai, raketos, ašaros. Važiavome į Lietuvą, nes ten buvo mano patėvis, jis atvyko ten dirbti ir turėjo grįžti namo vasario 23 d., bet negrįžo, todėl nusprendėme važiuoti pas jį. Važiavome per Moldovos sieną ir pakeliui pas jį matėme daugybę rusų subombarduotų pastatų, ir man iš skausmo plyšo širdis, kad visa tai vyko mano šalyje. Kovo 3 d. išvykome iš Ukrainos, Moldovoje buvome 3 dienas, gyvenome su dar trimis šeimomis viename bute. Viena moteris atsisakė duoti savo automobilio raktelius ir mes likome važiuoti visi kartu. Ji vairavo blogai, todėl mano patėvis atvažiavo pas mus į Moldovą, kad mums padėtų. Tada nuvykome į Rumuniją, kur mums padėjo savanoriai, naktį praleidome stovykloje miegmaišiuose. Tau buvo jau kovo 6 d., mano gimimo diena, visai ne tokia, kokią ją įsivaizdavau, bet buvau dėkinga, kad likau gyva ir man viskas gerai. Važiavome toliau į Slovakiją, paskui į Vengriją, kur praleidome naktį. Viešbutyje iš mūsų atėmė beveik visus pinigus, ten buvo baisu, prirūkyta. Praleidome ten naktį, o tuomet mano mama patikrino savo rankinę ir suprato, kad pametė vairuotojo pažymėjimą, bet mes vis tiek tem sėme kelionę. O dabar jau esame Lietuvoje, nežinome, kur gyventi, bet geri žmonės mums padeda ir suteikė mums savo namą. Jis yra labai senas ir jį ketino nugriauti. Jūs pasirašėte, keliavote, ieškojote daugybės dokumentų. Ir dabar vis dar esu čia, Lietuvoje, esu labai dėkingas už jos paramą ir daugybę Ukrainos simbolių, bet vis dar nesijaučiu taip, kaip Kijeve, ir svajoju grįžti į ramų Kijevą! Mes su mama labai pasiilgstame gimtosios Ukrainos.
Tai tiesiog gražaus dangaus nuotrauka mano gimtajame mieste. Jaučiuos labai nostalgiškai, kai su šeima kalbu apie Ukrainą, norėčiau grįžti ten gyventi.
Tai nuotrauka, kurią darydamas stebint saulėtekį suvokiau, kad netrukus būsiu toli nuo gimtojo Chersono. Kiekvieną kartą, kai kalbame apie gimtinę, mane apima liūdesys, praeities prisiminimai, nevertinama laimė prieš karą. Žinoma, turiu norą grįžti į Ukrainą, bet kol kas tik aplankyti.
Nuotraukoje esančią kompoziciją padarėme kartu su draugais, aš tai prisimenu, nes tuo metu buvome kartu. Su šeima mėgstu kalbėtis apie Ukrainą, dažniausiai liūdnomis temomis, bet būna ir kitokių dalykų. Noriu grįžti gyventi į Ukrainą, bet tik po studijų.
Tai nuotrauka mano mamos, kuri mane palaikė kelionėje ir niekada neleido man nusiminti. Po emigracijos man puikiai sekėsi chemija. Man rūpi mano šalies ir ukrainiečių likimas, norėčiau grįžti ten gyventi.
Ši nuotrauka daryta lygiai už 10 km nuo sienos su Lenkija. Kai kirtome sieną, atvykome į Varšuvą ir buvome ukrainiečių priėmimo centre. Nesuprasdama kodėl, tikriausiai dėl viso to šurmulio dėl naujos šalies ir miesto, pradėjau verkti. Nerimauju dėl savo giminaičių (senelių), kurie nenori išvykti, bent jau iš Donecko srities. Labai noriu grįžti į gimtąją šalį ir ten studijuoti universitete, aplankyti Donbasą.
Ši nuotrauka daryta antrąją mano viešnagės Graikijoje dieną, kai pirmą kartą atvykome į salą. Graikijoje gyvenome kiek daugiau nei mėnesį, paskui persikėlėme į Lietuvą. Lietuvoje jau buvau tarp 20 geriausių programavimo mokinių Lietuvoje. Man labai sunku prisiminti savo gyvenimą prieš karą ir persikraustymą, viskas buvo paprasčiau ir žinojau, kas laukia kitą dieną. Taip, nežinau, kaip ten [Ukrainoje] gyventi, bet tikrai noriu ten lankytis reguliariai.
Tai mano katės Busios nuotrauka. Šiuo metu ji yra mano gimtajame Nikopolio mieste su mama ir likusia šeima. Kai su šeima kalbu apie Ukrainą, širdyje tik prisiminimai ir šiluma…. Norėčiau grįžti į Ukrainą.
Ši nuotrauka, kuria dalinuosi su jumis, simbolizuoja naują iššūkių etapą mano gyvenime. Šioje nuotraukoje aš jau nebegaliu suvokti pasaulio kaip anksčiau. 25.02.22 Nakvojame rūsyje ir kartais bėgome į kaimyno rūsį, nes jis didesnis. Štai taip prabėga mūsų savaitė. Sirena po sirenos, sprogimai, kažkas dega, dingsta elektra, nėra šilto vandens… 05.03.22 Naktį į kaimynų namą mūsų gatvėje pataikė sviedinys, ir smūgio banga išdaužė mūsų langus. 06.03.22 Pagrindinis tiltas dar nebuvo susprogdintas, todėl mūsų kaimynai planuoja išvykti į Ukrainos vakarus ir siūlo mums vykti su jais. Bet yra tik 2 laisvos vietos… Nusprendėme važiuoti… Kovo 6 d. vakare susikrovėme kuprines, po vieną kiekvienam žmogui. Tėtis su mumis nevažiavo. 07.03.22 Jau buvome pakeliui, ir niekada nepamiršiu tylos, kuri tvyrojo automobilyje. Gatvėse nebuvo nė vieno žmogaus, išskyrus policiją. Važiavome per kaimus, per laukus, nes įprastas tiesus kelias buvo pavojingas. Mums pavyko išvažiuoti, pervažiavome tiltą. Po kurio laiko sužinojome, kad vėliau iš kitų automobilių pradėjo šaudyti. Susidarė didelės spūstys. Borispilį pasiekėme kaip tik prieš komendanto valandą. Mus priglaudė šeima su 10 vaikų. Tai labai malonūs žmonės. Vėliau važiavome toliau… 09.03.22 Esame Stryje (Lvovo sritis) pas giminaičius. Naktį visoje Lvovo srityje buvo paskelbtas oro pavojus. Mano mama, katė ir aš pasislėpėme vonios kambaryje. Su tėčiu nebuvo jokio ryšio. . 11.03.22 Pagaliau susisiekėme su tėčiu, jis papasakojo, kas vyksta Černigove, ir pasakė, kad gerai, jog išvažiavome. Mama galvojo apie tai, kaip išvežti tėtį iš Černigovo. 13.03.22 Mama surado automobilį su žmonėmis, kurie taip pat išvažiuoja, ir tėtis vyksta su jais. 16.03.22 Tėtis atvyksta. Mes vėl esame kartu. Bet neilgam. Tėvai nori, kad išvažiuotume į užsienį. Ir jie nusprendžia tai padaryti. 20.03.22 su mama įlipame į autobusą Lvovas-Varšuva. Tėtis lieka Ukrainoje. Keliaujame ne vieni, o su draugais. Pasienyje laukėme apie 5-6 valandas. 21.03.22 Lenkijoje mus paima automobilis ir išsiunčia į Lietuvą. Pirmosios dienos buvo kaip per miglą, nesupratome, kas, kur, kaip. Bet Lietuvoje buvome gerai sutikti. Po mėnesio mama sužinojo, kad yra nėščia. Geri žmonės mums padėjo, ir mama gavo darbą Lietuvos ir Lenkijos mokykloje ukrainiečių kalbos mokytoja. Dabar turiu seserį. Tėtis savanoriauja Ukrainoje. Lietuvoje radau daug pažįstamų ir draugų. Visi projektai, kuriuos Lietuva teikė ukrainiečiams, padėjo man pasijusti geriau. Tai dar ne mano istorijos pabaiga, ji tęsis toliau… Ir tikiuosi, kad ateityje mane sups geri ir nuoširdūs žmonės. Negaliu apie tai [Ukrainą] kalbėti ramiai. Bijau, kad niekada nebegalėsiu grįžti į savo namus. Bet suprantu, kad dabar neįmanoma išvykti, ten dar nesaugu. Mano močiutė ir tėvas jau pripratę prie sirenų, ir labai baisu suvokti, kad taip neturi būti. Taip, aš noriu grįžti į Ukrainą, galbūt net toliau ten gyventi.
Šioje nuotraukoje – mano šuo Knopa. Visos kelionės metu ji buvo šalia manęs ir palaikė mane kaip niekas kitas. Man užteko to, kad ji tiesiog buvo šalia ir bandė su manimi žaisti, o tai mane drąsino ir džiugino. Labai džiaugiuosi, kad dabar ji yra su mumis ir yra gyva. Kai persikėliau į Lietuvą, aš ir mano šeima susidūrėme tik su viena problema – pradėti viską iš naujo. Čia neturėjome nei pažįstamų, nei draugų, nei nieko. Čia buvome visiškai vieni. Persikėlusi čia kurį laiką pradėjau lankyti sporto salę, daug piešti, rašyti savo kūrinius, pradėjau daug siuvinėti, vaikščioti. Taip pat čia atradau aistrą tinkliniui. Kartais man būna labai liūdna, nes prisimenu tiek daug šaunių akimirkų, kurios man nutiko prieškario ir karo metais. Tiesą sakant, labai norėčiau grįžti į savo miestą ir ten gyventi, bet abejoju, ar galėsiu tai padaryti dėl karinės padėties mano mieste.
Ši nuotrauka – iš paskutinio susitikimo su draugais. Kiekvieną dieną ji [Ukraina] vis labiau primena Šiaurės Korėją. Norėčiau nuvykti dviem ar trims savaitėms, bet baisu kirsti sieną ir būti ten [Ukrainoje].
Ši nuotrauka turi labai gilią reikšmę mano gyvenime, nes mums, kaip ir visiems kitiems ukrainiečiams, buvo labai sunku palikti gimtąjį miestą. Išvykome su dviem katėmis, kurios taip pat bijojo sprogimų ir pavojaus dėl savo gyvybių. Taigi man ši nuotrauka atvaizduoja visas sunkias mano gyvenimo akimirkas. Kai aš ir mano šeima prisiminimais grįžtame į Ukrainą, labai pasiilgstame to laiko ir apgailestaujame, kad prieš karą taip nevertinome gyvenimo, nes negalėjome įsivaizduoti, kad tai gali nutikti mūsų brangiai Ukrainai. Todėl šie jausmai labiau liūdni nei džiaugsmingi. Taip, žinoma. Aš ir mano šeima pasiilgstame savo namų.
Ši nuotrauka man labai svarbi. Ją padariau, kai buvau koncerte su draugu, kurio seniai nemačiau. Po persikraustymo buvo sunku suprasti žmones dėl kalbos, taip pat buvo sunku susitvarkyti kai kuriuos dokumentus. Kai kalbu apie Ukrainą, man šiek tiek liūdna, kad dabar nesu namie. Norėčiau susitikti su visais savo giminaičiais ir tada grįžti atgal [į Lietuvą].
Tai nuotrauka iš Batūro ugnikalnio, kuri parodo, kad viskas įmanoma ir niekada nežinome, kur mus nuves sunkus ir vingiuotas kelias. Man labai patiko ši vieta, ji labai dvasinga ir rami. Išvykę iš šios šalies radome ramybę. Mes turėjome labai sunkią kelionę per Ukrainos sieną, buvome apšaudyti važiuojant automobiliu, tuomet keliavome perpildytu traukiniu ir labai ilgai kirtome sieną. Būdamas Lietuvoje užėmiau trečiąją vietą Lietuvos enduro taurės varžybose ir dalyvavau įvairiose kelių dviračių varžybose. Kalbėjimas apie Ukrainą glosto širdį, tačiau kartais liūdna, ten neturime nei giminių, nei nieko. Norėčiau likti Lietuvoje.
Paskutinė nuotrauka, kurią prieš karą padariau Poltavos korpuso sode. Man būna liūdna, kai kalbame apie Ukrainą. Norėčiau grįžti atgal.
Pirmosiomis karo dienomis, kai parduotuvėse nebebuvo maisto, turėjome dėdės sugautų lydekų ikrų ir pakankamai duonos bei sviesto. Man ši nuotrauka parodo, kad ir kokie visiškai skirtingi mes su artimaisiais būtume, vis tiek išliekame kartu ir palaikome vieni kitus. Man buvo didelė sėkmė susirasti draugų Lietuvoje, nes Ukrainoje draugų beveik neturėjau. Manau, kad didžiausia problema, su kuria susidūrėme persikraustydami, buvo atsiskyrimas nuo tėčio, tetos ir dėdės. Mes esame šeima ir esame įpratę sunkumus išgyventi kartu, o dabar visi trys esame išsiskirstę. Labai jų pasiilgau ir noriu grįžti namo, noriu juos visus apkabinti ir pabučiuoti katiną. Norėjau stoti į KNMU Charkove, bet suprantu, kad studijos Europoje yra paklausesnės, todėl, kol turiu tokią galimybę, turėčiau ja pasinaudoti, bet esu daugiau nei tikra, kad noriu kuo greičiau nuvykti ir aplankyti Charkovą.
Šioje nuotraukoje – mano katė, sėdinti ant tėčio motociklo priešais mūsų namus. Labai pasiilgau Ukrainos ir norėčiau grįžti aplankyti.
Ši nuotrauka man primena tai, kad yra gerų žmonių ir geri dalykai visada sugrįžta. Kai mes važiavome iš Ukrainos, vienas žmogus apie tai sužinojo ir papasakojo kitam, kuris, pasirodo, buvo restorano savininkas. Šis žmogus mus nemokamai pamaitino, mes buvome nevalgę apie parą. Kalbant apie Ukrainą jaučiu dviprasmiškus jausmus. Norėčiau grįžti ten gyventi, jei karas baigtųsi, bet mes ten lankomės kasmet.
Šioje nuotraukoje – vaizdas pro mano namų Odesoje langą. Kai persikėlėme, buvo sunku susirasti namą, nes giminaičiai, pas kuriuos turėjome gyventi, mus paliko. Bet kažkaip su sielvartu širdyje išgyvenome ir persikėlėme į Lietuvą. Persikrausčius susiradau daug pomėgių ir draugų. Apie šiuos dalykus su jais [šeima] nekalbu [apie Ukrainą]. Norėčiau aplankyti Ukrainą.
Man ši nuotrauka turi didelę reikšmę, nes ji susijusi su Charkovu, treniruočių dienomis ir treniruočių stovyklomis. Kai persikėlėme, susidūrėme su finansinėmis problemomis, buvo labai sunku, bet po trumpo laiko tapo daug geriau. Lietuvoje susiradau daug tikrų draugų, turiu daug šeimos narių. Viskas skaudu, visi labai liūdi, kalbėdami apie Ukrainą. Norėčiau aplankyti savo šeimą [Ukrainoje].
Ši nuotrauka daryta su mano artimiausiu draugu, kurio labai pasiilgau. Mes visada vaikščiodavome šiame parke. Ši nuotrauka man suteikia namų, saugumo jausmą. Buvo daug iššūkių, daugiausia dėl to, kad keliavome be jokio draudimo, bet, laimei, mums pasisekė sutikti šeimą, pas kurią galėjome kurį laiką apsistoti. Stengiuosi vengti atvirų pokalbių, nes ši tema mane labai traumuoja. Bijau aptarinėti naujienas, kurios vyksta mano šalyje, tai man kelia daug skausmo. Noriu aplankyti, bet labai bijau grįžti ten gyventi visam laikui.
Man ši vieta kelia tik gerus prisiminimus, čia eidavau pasivaikščioti su draugais ir ten įvyko linksmų istorijų. Vieną rytą atsibudau ir, kaip visada, pradėjau ruoštis į mokyklą. Kol ruošiausi, prie manęs priėjo mama ir paklausė, kur einu, pasakiau, kad į mokyklą, o ji pasakė, į kokią dar mokyklą, gatvėje vyksta karas. Iš pradžių nepatikėjau, pamaniau, kad ji juokauja, o paskui nuėjau paskaityti naujienų ir tikrai, buvau šoke ir negalėjau patikėti, maniau, kad tai sapnas. Po 2 savaičių pradėjome pakuotis daiktus ir tėvas primygtinai reikalavo, kad išvažiuotume. Močiutė gyveno su mumis ir mes norėjome, kad ji važiuotų su mumis, bet ji atsisakė išvažiuoti. Aš labai verkiau. Buvome sutarę, kad važiuosime su brolio krikšto mama per Lenkiją į Lietuvą, bet paskutinę akimirką, kai turėjome išvažiuoti, ji nusprendė vykti per Moldovą, todėl mes nusprendėme važiuoti taip pat. Iki Ukrainos ir Moldovos sienos nuvykome taksi, o paskui ėjome pėsčiomis. Kirtę sieną sutikome žmones, kurie padėjo kitiems su vandeniu ir maistu. Žmonės siūlė vandens ir maisto ir mums, bet mama visko atsisakė. Vienas vyras paklausė, kur mes einame, mama atsakė, kad mums reikia važiuoti į Kišiniovą, ir jis pasisiūlė mus nemokamai pavežti. Buvau šokiruota ir maniau, kad mama atsisakys, bet ji sutiko. Buvau išsigandus, nes nepažįstamas vyras nepažįstamoje šalyje siūlo mus nemokamai pavežti. Bet mama sutiko 😵 Visą kelią miegojau, nes labai verkiau ir buvau pavargusi nuo viso streso. Jis nuvežė mus į Kišiniovą ir buvau šokiruota, kai paėmė mūsų krepšius, atidarė juos ir įdėjo porą butelių vandens 😨. Po to mūsų pasiimti atvažiavo tėčio draugai ir mes pas juos gyvenome savaitę, susidraugavau su tėčio draugų dukra, jai buvo 23 metai 🙂. Paskui atvažiavo mano tėtis ir mes pas juos pragyvenome dar savaitę, o tada tėtis sumokėjo kažkokiems dėdėms ir jie parvežė mus į Lietuvą 🙂. Vis dar esu šoke dėl mamos, bet dėdė, kuris mus nuvežė į Kišiniovą, buvo šaunus ir kiekvieną kartą prisimenu jį su šypsena. Kai telefonu kalbamės su Ukrainoje likusiais giminaičiais, sėdžiu kambario kampe ir liūdžiu, o po pokalbio su jais liūdžiu dar kelias dienas. Labai noriu bent savaitei aplankyti močiutę Ukrainoje.
Ši nuotrauka daryta kartu su mano draugais, kurių labai pasiilgau. Visada kartu eidavome į miestą ir mums būdavo labai smagu. Ši nuotrauka daryta vasario 22 d., prieš karą. Nuotrauka suteikia man namų ir saugumo jausmą, kad esu savo aplinkoje. Kalbėjimas apie gimtąją šalį ir karą gali sukelti liūdesį, nerimą, susirūpinimą ir net baimę. Tai sudėtinga ir emociškai įtempta tema, kuri skirtingiems žmonėms gali sukelti skirtingas reakcijas. Tokių pokalbių metu gali kilti stiprių emocijų, prisiminimų apie praeitį ir susirūpinimas dėl ateities. Taip, aš tikrai noriu grįžti namo…
Ši nuotrauka atspindi laikotarpį, kai sėdėjome Lenkijos pasienyje ir nežinojome, kas bus toliau. Pokalbiai apie Ukrainą man kelia malonius prisiminimus.
Kelionė truko 4 dienas, buvo sunku, negalėjome nei miegoti, nei valgyti, visą laiką girdėjome sireną, mus gąsdino įvairūs garsai. Tai blogiausi prisiminimai mano gyvenime. Po migracijos gyvenimas pagerėjo, visa šeima kartu, nors ir toli nuo namų, bet svarbiausia, kad esame gyvi. Lankau mokyklą, šoku, žaidžiu tinklinį ir turiu galimybę tobulėti kaip asmenybė. Viena vertus, didžiuojuosi savo stipria ir nepalaužiama tėvyne, kita vertus, man rieda ašaros dėl to, kas vyksta Ukrainoje, bet mes vis dar laukiame pergalės! Ukrainą sunkiai galiu vadinti namais. Norėčiau joje lankytis tik kaip svečias.
Šį žaislą man pagamino mano geriausia draugė, su kuria draugaujame nuo vaikystės. Dabar ji yra okupuotoje teritorijoje ir neturi galimybės išvykti. Ji man įteikė šį žaislą kaip mūsų paskutinio susitikimo suvenyrą. Labai pasiilgau Ukrainos, jaučiu neteisybę, nes dėl okupacijos negaliu grįžti namo. Prašau tėvų, kad jie leistų man vykti į Ukrainą, bet jie sako, kad tai pavojinga. Taip, žinoma, noriu aplankyti savo šeimą. Grįšiu gyventi ten, kai baigsis karas.
Šioje nuotraukoje – pyragas, kurį iškepė šeima, priėmusi mus po to, kai migravome. Taip jie mums parodė, kad mus priėmė ir kad yra pasirengę mums padėti, kuo tik gali. Ilgai čia gyvendami, žinoma, supratome, kad čia, kaip ES šalyje, yra daugiau galimybių nei Ukrainoje. Kadangi mano tėtis jau kurį laiką gyveno čia, jo gyvenime nedaug kas pasikeitė. Tačiau čia mano mama galėjo pasistūmėti į priekį savo darbe. Ji pastebėjo, kad Ukrainoje jos darbas nebuvo taip vertinamas kaip čia. Kai kalba pasisuka apie mano gimtąją šalį, iškart pajuntu skubų norą grįžti namo. Bet kartu suprantu, kad vieta, kurioje dabar gyvenu, yra tarsi antrieji namai, ir kyla sumaištis, ar tikrai noriu ten grįžti, ar likti čia. Galbūt labiausiai norėčiau ten grįžti kaip svečias ir reguliariai ten atvažiuoti, tarsi tai būtų namai, bet kaip į svečius.
Man buvo labai liūdna palikti savo artimuosius ir mylimą katę, kuri buvo su manimi 9 metus, kuri visada ateidavo pas mane, kai man būdavo liūdna, bet kai išvažiavau, turėjau ją palikti močiutei. Man gėda, nes palikau savo miestą, o mano artimieji yra pavojuje. Noriu grįžti namo, bet suprantu, kad mano mieste pavojinga ir mano ateitis negali būti tokia gera kaip užsienyje, bet norėčiau nuvykti bent kelioms savaitėms.
Šioje nuotraukoje užfiksuota akimirka, simbolizuojanti mūsų viltį ir mus laukiančius iššūkius, kai atvykome į naują šalį. Didžiausias iššūkis buvo įveikti kalbos barjerą, tačiau ilgainiui ne tik prisitaikėme, bet ir turėjome nemažai pasiekimų: susiradome darbus, prisijungėme prie vietos bendruomenių ir užmezgėme naujų ryšių. Man liūdna, nes pasiilgau savo gimtosios šalies, bet taip pat suprantu, kad kol yra karinė padėtis, man bus geriau užsienyje. Pokalbiai apie gimtąją šalį su šeima sukelia nostalgiją ir mišrias emocijas, jaučiu stiprų ryšį su savo šaknimis ir paveldu. Taip, norėčiau kuriam laikui ten nuvykti ir aplankyti savo šeimą bei draugus.
Ši nuotrauka man labai svarbi, nes ši jūra yra Odesoje, o Odesa yra vieta, kurioje gyvenau ir gimiau. Mes labai dažnai važiuodavome prie jūros. Pokalbiai su giminaičiais apie Ukrainą padeda išlaikyti ryšį su bendrais prisiminimais. Taip, noriu grįžti į Ukrainą
Ši nuotrauka atvaizduoja stresą, kurį aš ir mano šeima patyrėme persikraustydami į naują šalį. Mums visiems buvo sunku, visi nervinosi, net ir šuo. Dabar jau prisitaikome, bet labai pasiilgstame senų laikų. Visi mano artimieji liko Ukrainoje, o dabar su manimi yra tik mama. Labai skaudu prisiminti tai, kas įvyko, bet mes palaikome vieni kitus. Labai noriu pamatyti visus savo artimuosius ir draugus, bet kad ir kaip tai beskambėtų, važiuosiu aplankyti savo tėvynę.
Ši nuotrauka daryta, kai pirmą kartą grįžau namo prasidėjus karui. Buvo labai liūdna žiūrėti į gatves be žmonių ir šviesos. Parduotuvėse viskas buvo labai brangu, elektros ir vandens turėjom tik kas antrą dieną (geriausiu atveju), bet, nepaisant to, norėjosi likti namuose. Mes su šeima aptarinėjame tik laimingus laikus, prisimename, kaip jautėmės namuose. Taip, turiu noro grįžti namo, bet jau dabar galvoju, kad man čia viskas per sunku, todėl būtinai atvažiuosiu aplankyti.
Tai buvo paskutinė valanda prieš mums išvykstant ir, taip pat, didžiausias kiekis sniego, iškritusio tą žiemą. Man tai – malonus prisiminimas apie nuostabias vaikystės žiemas ir paskutinė dovana, kurią man buvo paruošęs gimtasis miestas. Iššūkiai, su kuriais susidūrė mano šeima išvykdama: labai ilgas sienos kirtimas naktį, keliasdešimt kilometrų pėsčiomis. Jaučiu liūdesį ir labai stiprų gailestį, nes labai pasiilgau savo namų [Ukrainos]. Taip, noriu aplankyti savo draugus ir giminaičius. Vėl pamatyti savo gimtąjį kraštą ir pajusti senus jausmus.
Šią nuotrauką padariau, kai mano šeima išvyko iš Charkovo į Zakarpatijos sritį. Visą savaitę keliavome dviem automobiliais ir nežinojome, kas bus toliau. Per pokalbius apie Ukrainą paprastai jaučiu nerimą ir jaudinuosi dėl visos savo šeimos namuose. Labai noriu trumpam grįžti namo ir pamatyti savo šeimą.
Tai paskutinė dovana, kurią išsiunčiau savo geriausiai draugei prieš išvykdama į Lietuvą. Prieš išvykdama į užsienį kelias savaites praleidau Vakarų Ukrainoje. Kadangi ten buvo saugiau ir veikė parduotuvės, nusprendžiau už paskutines santaupas nupirkti dovaną artimiausiam žmogui, kuris savo gimtadienį buvo priverstas švęsti bombų slėptuvėje. Lyginant savo būseną karo pradžioje, dabar esu labiau atsipalaidavusi ir jaučiu tik nedidelį namų ilgesį. Iš pradžių bet koks pokalbis mane pravirkdydavo. Dabar planuoju tęsti studijas Lietuvoje, konkrečių ateities planų neturiu, bet tikrai norėčiau grįžti aplankyti savo šeimos.
Ši nuotrauka man primena tai, kad mano gyvenimas pasikeitė visiems laikams, dabar mano gyvenimas padalintas į “prieš” ir “po”. Ir ne tik simboliškai – jį skiria tūkstančiai kilometrų. Man labai sunku klausytis senelių pasakojimų apie tai, kaip reikalai klostosi mano mieste, rajone, ir kaskart, kai grįžtu, tikiuosi, kad jiems viskas bus gerai. Kad ir kaip norėčiau grįžti, suprantu, kad tai neįmanoma, bet tikiuosi, kad kada nors galėsiu grįžti į Ukrainą ne kaip turistas.
Ši nuotrauka daryta pasienyje su Lenkija, tai buvo labai sunkus man metas, nes nenorėjau palikti savo gimtosios šalies. Paprastai man būna liūdna ir pradedu labai jaudintis [kalbant apie Ukrainą], nes, nepaisant to, kad praėjo daug laiko, karas man vis dar yra labai skaudi tema. Labai pasiilgstu Ukrainos ir savo gimtojo miesto. Todėl tikiuosi, kad netolimoje ateityje galėsiu nuvykti ten ir pamatyti savo šeimą bei draugus.
Tai Lietuvos miestelio, kuriame lankiausi prasidėjus karui, nuotrauka. Turiu daug prisiminimų bei sunkumų, kuriuos patyriau tame miestelyje. Kai kalbuosi su tėvais apie karą, man visada būna labai sunku psichologiškai, bet labai noriu, kad viskas būtų gerai. Labai noriu pamatyti savo šeimą ir labai jos pasiilgstu.
Tai mano pirmųjų draugų autografai, dabar mes nebendraujame, bet tada jie mane išgelbėjo. Mano mamai labai sunku gyventi dviejose šalyse, nes čia esame mes su broliu, o Ukrainoje yra jos vyras ir tėvas. Mano pasiekimai yra tai, kad tapau atviresnė, patobulinau savo anglų kalbą ir atradau bendravimo įgūdžių. Pasiilgstu jos [Ukrainos], bet manau, kad čia [Lietuvoje] yra daugiau galimybių.
Ši nuotrauka man turi didelę reikšmę, nes primena, kaip išvažiavau iš Ukrainos į Lietuvą ir kaip visi bijojo naujos šalies. Kai persikėlėme, susidūrėme su kalbos barjeru, bet dabar lietuviškai suprantame daug geriau. Kai kalbame apie Ukrainą, man iškart norisi verkti, bet kažkodėl nenoriu grįžti namo. Grįžta prisiminimai apie išvykimą iš Ukrainos. Jaučiu nerimą dėl gimtosios šalies ir baimę dėl savo draugų ir šeimos. Norėčiau aplankyti gimtąjį miestą, bet, jei gyvensiu Ukrainoje, tai tikrai ne Černigove, o kur nors vakaruose.
Scroll to Top